Publikacijos

Nepraėjus ir šimtui metų, Lietuvos mokslų akademija turėtų švęsti penkių šimtų metų jubiliejų. Iki to laiko turės būti nutarta, kad akademija įkurta ne praeito šimtmečio viduryje, kaip iki šiol skelbiama, o šešiolikto šimtmečio ketvirtame ketvirtyje.

Tada Lietuvos valstybės vadovas įsteigė akademiją. Netrukus popiežius jai davė universiteto vardą. Akademijos tais laikais būdavo steigiamos atskirai nuo popiežiaus instituto, o kai kurie akademijų nariai patekdavo į popiežiaus draudžiamų autorių sąrašą. Tačiau popiežius nebuvo prieš akademijas, tik jų nesteigdavo ir jų veiklos neprižiūrėdavo.

Autoriaus nuotraukoje: šis Vilniaus universiteto pastatas gal būtų buvęs Lietuvos mokslų akademijos pastatu, kai Lietuvos istorijos įvykiai būtų susikostę kiek kitaip.

Popiežiaus rūpestis būdavo steigti ne mokslo, o mokymo įstaigas. Tikriausiai todėl, kai popiežius rašė dokumentą, pripažįstantį Lietuvos akademiją, šio vardo nepavartojo, ir akademijos vardas buvo pakeistas į universiteto vardą.

Tačiau akademija šiaip ar taip buvo jau įsteigta ir, tiesa, labai trumpai, jau gyvavo. Akademijos steigimo metus ir reikėtų pripažinti Lietuvos mokslų akademijos steigimo metais.

Tada Lietuva turėtų dvi steigimo datas. Vieną, senesnę, Lietuvos mokslų akademijos, tada vadintos Vilniaus akademijos vardu, kitą, vėlesnę, Vilniaus universiteto, kuris skirtingais laikais taip pat buvo vadinamas gana skirtingai, steigimo datą.

Lietuvos mokslų akademija pasentų keturiais šimtais metų. O šiuo metu pripažintoji data būtų tik akademijos atkūrimo data. Mokslų akademijos istorija nueitų į laikus, kai Lietuva visai neseniai buvo viena didžiausių Europos valstybių.

Naujasis tūkstantmetis nuteikia daryti didelius projektus. Kuriems visai tiktų tūkstantmečio vardas. Tuo labiau, kad šis vardas Lietuvai yra dvejopai teigiamas. Yra atėjęs laikas, kai Lietuva yra ir naujame Lietuvos gyvavimo tūkstantmetyje ir naujame pasaulinio laiko skaičiavimo tūkstantmetyje vienu ir tuo pačiu metu.

Labiausiai pastebimi projektai, įgyvendinti architektūroje. Kiekvienas Lietuvos gyventojas šiaip ar taip susipažįsta su Lietuvos architektūra ir tinkamai suprojektuoti miestai nuteikia žmones tinkamai projektuoti ir asmeninę ateitį.

Architektūriniai principai

Visų pirma gal reikėtų aptarti architektūrinius principus, pagal kuriuos reikėtų tvarkyti sostinės ir kitų miestų atnaujinimo projektus.

Pagal projektinį principą miestai turi būti projektuojami sutinkamai su apgalvotomis aplinkybėmis. Į jas įeina projektuojamo miesto santykiai su kitais miestais, su kitomis Europos valstybėmis, su pasauliu.

Šis principas skiriasi nuo sanklodos principo, pagal kurį miestai statomi taip, kaip susiklosto. Šis principas nelabai patogus, kadangi blogais laikais suklostytą miestą, atėjus laikams patogesniems, tenka griauti ir statyti iš naujo. Į šias aplinkybes Lietuva iš esmės yra patekusi šiandien.

Lietuvoje iš esmės beveik niekada nebuvo naudojamas centristinis principas, pagal kurį visi didesni Lietuvos miestai turėtų būti statomi, lyg jie būtų pasaulio centriniai miestai. Pastatai nebūtinai šimtaaukščiai, tačiau centriniai. Su požymiais, kurie būdingi centrui.

Beveik penkis šimtus metų miestai Lietuvoje buvo statomi pagal dreifo principą. Tiksliau, jie buvo provincijos Rusijai ar Lenkijai ir beveik niekuomet ne provincijos, tuo labiau niekuomet ne centras kitiems pasaulio regionams.

Vilniaus centras

Tikriausiai tiktų aptarti Lietuvos valstybės centrą. Jis yra Vilniaus miesto centras. Jame yra prezidentūra, per jį eina centrinė gatvė - Gedimino prospektas. Ar tikrai jie užtenkamai centriniai?

Prezidentūros aikštė lyg ir erdvi, pastatas lyg ir neblogas, tačiau susipažinus su Europos valstybių centrais, tenka pastebėti, kad ši miesto dalis atnaujintina.

Gedimino prospektas, atlaikęs šimtmečių dreifus, vis dėlto išliko tiesus. Pertvarkius jį į alėją, gatvės pločio gal ir užtektų. Tačiau gal būtų tinkama nugriauti visus pastatus vienoje gatvės pusėje, toje, kurioje nėra Vyriausybės ir Seimo pastatų, ir gatvę padaryti bent du kartus platesnę.

Vilniaus miesto centras, atstovaujantis pasaulio centrą, turėtų būti pertvarkytas pagal Didįjį projektą - nugriauti visi pastatai nuo Prezidentūros iki Vilniaus gatvės ir plotas skirtas Gedimino aikštei. Aikštė užimtų ir plotą iki Neries tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų.

Europos centrą atstovauti pajėgtų ir aikštė, užimanti plotą iki Totorių gatvės. Žinoma, besitęsianti iki pat Neries, nubrėžus iki jos liniją nuo šios gatvės. Šiaip ar taip beveik visi pastatai šioje vietoje statyti arba sovietiniais, arba caro laikais, taigi, nėra vertingi architektūros paminklai.

Lietuvos centrą atstovaujanti aikštė turėtų tęstis bent jau iki pirmosios gatvės, esančios tarp Prezidentūros ir Totorių gatvės. Tektų nugriauti vieną kitą pastatą, gal ir iki pat Neries, užtat aikštė būtų didesnė. Šis Mažasis projektas yra visai lengvai įgyvendinamas.

Tam, kad aikštė būtų panaši į Vilniaus miesto centrą, tikriausiai reikėtų nugriauti Šventaragio gatvės pastatus iki pat universiteto. Tada Prezidentūra nebūtų taip labai paslėpta į užkampį.

Gedimino aikštė

Tačiau gal reikėtų kalbėti apie Gedimino, o ne apie Katedros ar Prezidentūros aikštę. Šios aikštės gale būtų Gedimino kalnas, pakraštyje - Prezidentūra.

Autoriaus nuotraukoje: šioje vietoje po vienos kitos dešimties metų visai galimas dalykas bus išėjimas iš Gedimino prospekto į Gedimino aikštę.

Kad ir nedrąsu turėti minčių apie architektūros paminklų griovimą, tačiau gal būtų įmanoma vis dėlto duoti minčiai erdvės. Taigi, gal tiktų nugriauti ir Katedrą, kad Gedimino prospektas išeitų tiesiai į Gedimino kalną. Šiaip ar taip Katedra yra statinys laikų, kai Lietuvos vardas buvo pradėjęs nunykti nuo Europos didžiosios politikos.

Tada ir Valdovų rūmus tektų pastebėti gal be reikalo atstatytus. Tuo labiau, kad juos galima buvo pastatyti pagal  pakeistą planą, vietoj Katedros, su fasadinėmis durimis į Gedimino prospektą. Arba visai neatstatyti.

Gedimino kalnas yra labai tinkamas Lietuvos simbolis. Gal nė viena Europos valstybė neturi panašaus valstybės centristinio akcento, išsilaikiusio ilgiau negu ištisą pusę tūkstančio metų.

Dėl to visai tinkamas dalykas, kad Prezidentūra būtų didelės aikštės pakraštyje. Aikštės, nuo kurios prezidentas turi galimybę nueiti tiesiai ir iki Vyriausybės, ir iki Seimo, ir iki Konstitucinio Teismo.

Erdvė apie centrą

Galima būtų pagalvoti ir apie erdvės atlaisvinimą apie Gedimino aikštę. Tačiau šiuo atveju susidaro ir nepatogumų. Yra ir labai svarbių architektūros paminklų.

Taigi, universiteto ansamblis yra tikriausiai svarbesnis už pačios Prezidentūros pastatą. Taigi, jis negriautinas iš esmės pagal jokį, kad ir patį Didžiausią projektą.

Nuo universiteto iki Maironio gatvės yra pačių seniausių Vilniaus pastatų, todėl apie erdvės universitetui darymą sudėtinga kalbėti.

Belieka turėti nuomonę, kad gal Kalnų parkas atlaisvintinas nuo paslėpimo po pastatais, nusidriekusiais gatve palei Nerį. Kad ir atokiau esanti erdvė, tačiau ji darytų miesto centrą kaip ir atleistą nuo suspaudimo.

Universitetui atiduotas jau visas kvartalas pastatų, atitinkamai visą Prezidentūros statinio kvartalą atidavus Prezidentūrai, nė vienas lietuvis nebeturėtų nuomonės, kad žmogaus erdvė turėtų būti užversta kaip ir svetimais sandėliais.

Blogai tik, kad į Prezidentūros kvartalą įeina ištisas tikėjimo reikalų pastatas. Bet ir į universiteto kvartalą bažnyčia įeina, taigi, dalykas ne taip jau ir sudėtingas.

Apie sąžinę politikoje ilgą laiką nebuvo kalbama. Tačiau praėjus beveik dviem dešimtims metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo tema vis dėlto susidarė - kandidatai į prezidentus turėjo pasirašyti dokumentą dėl sąžiningo dalyvavimo rinkimuose.

Tam, kad lietuvis būtų sąžiningas, jis turi būti žinantis. Tačiau ar užtenkamai sąžiningas lietuvio žinojimas? Šis klausimas yra apie žinojimą tą, kurį lietuvis susidarė nepriklausomai nuo kitų. Apie žinojimą, kuris yra ne atskaita kitiems apie jiems patogius dalykus, o ataskaita apie pačius patogiausius ataskaitą duodančiajam.

Ataskaita nebūtinai apie pačią sąžinę, o ataskaita apie žinojimą, kuris įeina į sąžinės sudėtį atveju, kai tas žinojimas susietas su žmogumi didžiausio atitikimo jam būdu.

Sąžinės apibrėžimas

Sąžinės samprata priskirtina prie vienos sudėtingiausių žmonijos sudarytų sampratų. Todėl ši samprata naudojama užtenkamai aukšto lygio santykiuose, o tuo atveju, kai santykiai nėra užtenkamo lygio, šios sampratos atsisakoma.

Taigi, sąžinės sampratos buvimas ar jos nebuvimas visuomenėje galėtų būti visuomenės lygio požymis. Tačiau šis teiginys būtų pernelyg rizikingas, kadangi ji būna kad ir naudojama, bet antraip.

Tačiau sąžinės tema apgalvotina bet kokio visuomenės lygio atveju - vien temos apibrėžimas sustiprina žmones, turinčius būdo bruožų, sudarančių atitikimą sąžinės savybėms. Susipažinę su samprata jie gali imtis daryti visuomenę esančia aukštesnio lygio, kadangi tam jau turi kaip ir pritarimą.

Apibūdinti sąžinės fenomeną patogiau kitų labai sudėtingų žmogaus fenomenų kontekste. Tie fenomenai yra sąmonė, sąžinė, moralė, teisingumas. Šios sampratos tam tikrais laikais, visų pirma, kai žmogus turi skirti sąnaudas ne žmogiškajai, o žemesnių lygių tikrovei, būna nunykusios.

Sąmonė yra žmogaus savybė sugretinti protu vienus proto reiškinius su kitais proto reiškiniais, juos įvertinti žmogaus priimtu būdu. Sąmonė ir yra tų sugretinimų rezultatas, procesas, savybė, variklis. Sąmoningu vadinamas žmogus, kuris yra susipažinęs su didele apimtimi žmogaus proto veiklos rezultatų.

Tačiau sąmonės duomenys yra visų pirma ne žinios, o sąmoningojo žmogaus proto nuomonės, kurios ir yra protu gretinamos. Dėl to ir vadinamas šis fenomenas vardu sudarytų iš sampratų - sąsaja, sąveika, nuomonė, monas.

Monas yra kaip ir užmiršta lietuvių kalboje samprata apie veikėją, kuris nepastebimai dirba teigiamus darbus, bet tam tikrais atvejais nuveikia ir neigiamus, kai tų neigiamų darbų žmogui būtinai reikia. Kaip ir demonas.

Sąžinės dalykas yra ne nuomonių ar monų sąsaja, santykis, sąveika, sąryšis, o žinojimo santykiai. Tačiau žinojimo žmogui svarbių dalykų, o ne šiaip tikrovės faktų. Sąžinės dalykas tikrovės faktai yra tada, kai jie yra svarbiame santykyje su žmogaus asmeniu.

Žmogaus sąžinė yra aptarimų tema kaip teorinis reiškinys, tačiau kiekvieno žmogaus atskirai sąžinė yra paties žmogaus dalykas. Sąžinės laisvės samprata leidžia žmogui neduoti kitiems asmenims duomenų apie asmeninės sąžinės dalykus, o kai šie duomenys duodami, priimta jų neliesti.

Sąžinė integruoja žmogaus asmenį į vieningą vienetą. Ir tikriausiai tuo labiau integruoja, kuo labiau į tą sąžinę nepatenka nereikalingi žmonės. Kiekvieno žmogaus sąžinė yra asmeninis to žmogaus turtas.

Lietuvis - pasaulio vadovas

Mintis, kad Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi galėtų būti išrinktas Lietuvos lietuvis, yra visai tinkama. Lietuva yra užtenkamai nedidelė valstybė, dėl to žmogus iš Lietuvos gali būti renkamas pasaulio vadovu. Lietuva yra užtenkamai didelė valstybė tam, kad žmogų iš Lietuvos nuneštų į šią svarbią vietą.

Naujas Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius bus renkamas šiais metais. Šių metų pabaigoje. Manoma, kad galėtų būti perrinktas esamasis Jungtinių Tautų vadovas, kadangi šią svarbią vietą leidžiama užimti dvi kadencijas.

Gal dėl to šie rinkimai yra lyg ir labiau blankūs. Naujų kandidatų beveik nėra, o ir esamieji dėl įvairių aplinkybių kaip ir nelabai tinka užimti šią vietą.

Pagal rašytus principus Jungtinių Tautų vadovu negali būti žmogus iš Šiaurės Amerikos svarbiausios valstybės - Jungtinių Amerikos Valstijų, žmogus iš Šiaurės Azijos svarbiausios valstybės - Rusijos, žmogus iš Pietų Azijos svarbiausios valstybės - Kinijos. Tačiau kad vadovu negalėtų būti žmogus iš Pietų Amerikos svarbiausios valstybės rašyto principo nėra.

Jungtinėse Tautose vadovaujamasi ir nerašytais principais. Būtent dėl to vienas kandidatų, buvęs Brazilijos prezidentas kaip ir nelabai tiktų užimti šią vietą.

Visi Jungtinių Tautų vadovai iki šiol buvo iš nedidelių pasaulio valstybių. Norvegija, Švedija, Austrija, kad ir šiuo momentu esančio vadovo valstybė - Korėja, yra iš esmės visai nedidelės valstybės.

Iš esmės netinka vadovu būti ir kitas svarbus kandidatas iš Australijos. Visų pirma, šis regionas yra taip pat labai didelis, užima ištisą kontinentą. Antra, Australija yra sudėtinė Didžiosios Britanijos dalis, o žmogus iš Anglijos taip pat negali būti renkamas pasaulio vadovu.

Lietuviai iki šiol lyg ir nėra pasidomėję galimybėmis užimti šią vietą. Nepagalvojo, kad ir nepriklausomybė Lietuvai gal buvo duota vien tam, kad lietuvis iš Lietuvos galėtų būti išrinktas Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi.

Lietuviai iki šiol nepagalvojo, kad jau turi visas galimybes žvelgti į pasaulį Rusijai virš galvos. Iki šiol nepastebi, kad užtenka apžvelgti visus pasaulio regionus plačiu žvilgsniu ir pastebėti, kad apie pusantro šimto milijonų rusų tėra tik nedidelė dalelytė septynių milijardų viso pasaulio žmonių.

Iki šiol nepastebėjo, kad didžiausias pasaulio pastatas pastatytas valstybėje, kuri gyventojų skaičiumi, dydžiu visiškai prilygsta Lietuvos valstybei.

Mažosios valstybės šiais laikais yra išreikalavusios būti pripažįstamos. Didžiosios visiškai pritaria šiai aplinkybei, kadangi šiaip ar taip ir didelių valstybių atskiras žmogus yra nedidelis, o išmokus pripažinti nedidelius regionus, atskiro žmogaus saugumas tampa didesniu.

Centrizmo samprata

Centristinės sampratos jau yra nuėjusios į istoriją. Šiomis dienomis jų niekas nepripažįsta. Gal dėl to, kad tikrojo centrizmo nėra, pakraščiai yra jį aplenkę, gal dėl to, kad aptinkamas tikrovėje pakraštinis centrizmas yra netikras, kad ir aplenkęs tikresnį.

Baltocentrizmo sąvoka ir samprata yra pati tikriausia pasaulinio centrizmo samprata. Baltai yra pačiame pasaulio centre. Jie yra tikrajame Europos centre, taigi tikrasis Europos centras, o Europa, pripažįstama ši samprata, ar ne, yra pasaulio centras. Tik ta Europa yra taip nesutvarkyta, kad europocentrizmo vardas turėjo atgyventi iki tinkamesnių Europai laikų.

Teorinis baltocentrizmas šiuo atveju yra pirminis realiajam baltocentrizmui. Baltai iki šiol neturėjo teorinio baltocentrizmo sampratos, o sudaryti centrizmą realųjį yra sudėtingiau, negu teorinį. Tuo labiau, kad realusis centrizmas kaip ir nelabai būdingas žmonijai.

Miesto centruose nuo senų laikų statomi ne patys aukščiausi pastatai, valstybių sostinės nebūtinai yra patys didžiausi miestai, o ir sostinės steigiamos nebūtinai pačiame valstybės centre. Skirtingos valstybės surenka labai skirtingus centriškumo savybės komplektus.

Tačiau teoriškai centras yra centras. Centriškumas yra istoriškai pateisintas. Europos centriškumą jau du tūkstančiai metų saugo popiežiai. Išsaugojo gal ir dėl to, kad tas centriškumas yra ne egoistiškas, ne ekscentriškas. Tačiau popiežiaus institucija yra tikriausiai pati svarbiausia centriškumo pateisinimo institucija.

Pateisinant centriškumą, tektų duoti Europai didesnį realųjį centriškumą. Iki šiol Europos pakraščiai yra labiau centruoti, negu jos centras. Popiežiaus institutas yra Europos pakraštyje, Europos pakraštyje yra ir Anglija, kurios gal ir nereikėtų priskirti Europos valstybėms, kadangi ji išsidėsčiusi nuo Kanados iki Australijos. Šiaip ar taip prie Europos valstybių nepriskiriama ir Rusija, sostinę turinti Europoje, tačiau valstybė išsidėsčiusi Šiaurės Azijoje.

Svarbiausia centriškumo savybė yra pritraukti pakraščiuose esančiais sąnaudas centrui. Šios sąnaudos yra protas, kūryba, turtai, politika. Šis pritraukimas yra ilgalaikis tada, kai nėra imperatyvus. Labai imperatyvūs režimai greitai žlunga.

Taigi Lietuvos centriškumas turėtų būti labai neimperatyvus. Prieš penkis šimtus metų Lietuva ir vadovavo labai dideliems Europos plotams visiškai neįsakmiai. Tačiau ji neišsisaugojo į centrą plaukusių pašalinių elementų. Todėl jiems ir buvo atitekusi iš esmės penkiems šimtams metų.

Labai neimperatyvus, tačiau užtenkamai gynybiškas yra popiežiaus institutas. Niekas nėra verčiamas tikėti, popiežius labiau pasirengęs pripažinti žmogų eretiku, negu jį priimti į savo institutą. Popiežius jau seniai yra davęs autonomiją protui - mokslui. Visais laikais autonomiška yra buvusi kūryba, kuri, be visa kita, neužmiršta atiduoti duoklės popiežiui. Popiežiui duodamos aukos, kurios yra neimperatyvus duoklės atitikmuo.

Anglija yra labiau imperatyvus žmonių  susivienijimas. Visai įmanomas dalykas, kad po šimtmečių nuo Anglijos visiškai atsiskirs Kanada, kuri gal po to trumpam įeis į Jungtinių Amerikos Valstijų sudėtį, visiškai atsiskirs Australija, ir australidai gal vėl bus žinomi kaip atskira žmonijos rasė, kadangi šios aplinkybės nuo pasaulio nebeslėps anglai.

Pati imperatyviausia praeitą šimtmetį buvo Rusija. Tačiau dėl imperatyvios savybės galingiausias pasaulyje susivienijimas laikėsi trumpiau, negu šimtas metų. O tuo atveju, kai Rusija sugalvos vėl ateiti į Europos žemyną, ji tikriausiai turės atsisakyti Šiaurės Azijos.

Reikėtų manyti, kad tuo atveju, kai Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi būtų išrinktas Lietuvos lietuvis, Lietuva atgautų jai priklausančią pasaulio centro vietą per kokius šimtą, o ne tūkstantį metų, kurių tikriausiai prireiktų įtikinti žmonijai, kad Lietuva yra pasaulio išganymas.

Lietuva ir pasaulis

Šimtmečiai keičia pasaulio ekonominės ir politinės geografijos topologiją. Naujojo šimtmečio ateities prognozės, šimtmečio pradžioje susidėstę santykiai veda Lietuvos žmones į naujus santykius, duoda rezultatus, kai yra tinkamai sudėti į žmogaus minties architektūrą.

Tam, kad Lietuva turėtų patikimą vietą pasaulio žemėlapyje, užtenka, kad ji tapo nepriklausoma. Ji yra valstybė, turinti bruožų, neprilyginamų kitoms valstybėms. Jos kalbos istorija seniausia visoje Europoje, ji yra geografiniame Europos centre. Ji yra svarbiausia Europos valstybė.

Taigi, svarbia Lietuvą daro ne jos įėjimas į Europos Sąjungą, ne jos įėjimas į Jungtines Tautas. O Šiaurės Atlanto bloko jai reikia vien dėl to, kad ji gautų atsvarą nuo rytų naštos.

Sparčiai auga Lietuvos ekonomika. Didžiuosiuose miestuose pastatyta naujų aukštesnių, negu iki šiol pastatų. Galima pradėti galvoti ir apie šimtaaukščius. Šiaip ar taip juos stato valstybės, ne kažkiek didesnės, negu Lietuva. Svarbu, kad tie pastatai būtų tikrai lietuviški, kad juose gyventų lietuviškumą atstovaujantys žmonės.

Šiame šimtmetyje Lietuva, atverdama dėmesį Europai ir pasauliui, išėjo į pačias pasaulio platumas. Tokia galimybė susidarė tik šiame šimtmetyje, kadangi iki šiol trys ketvirtadaliai pasaulio buvo uždengti nuo jos žvilgsnio. Apytiksliai  prieš penkis šimtus metų Lietuva buvo pradėjusi įeiti į priklausomybes būtent tuo laiku, kai Europa išėjo į visą pasaulį.

Žemyno Europa šiame šimtmetyje  keičiasi. Šį vardą reikėtų rašyti iš didžiosios raidės. Reikėtų pagalvoti apie šio pasaulio regiono išvedimą į svarbiausią pasaulyje. Vienintelis būdas išvesti yra įsisąmoninti europietiškas aplinkybes, mąstyti, galvoti, išradinėti. Žemyno europiečiai turi galvoti patys. Tada visa, kas sugalvota Žemyno Europoje, bus vertinga.

Kaip ir senais laikais, prieš penkis šimtus metų, žemyno europiečiai turėtų beveik viską turėti patys. Žinoti, kad šiaip ar taip amerikietiški dalykai iš esmės yra perimti iš Europos europiečių. Šie dalykai amerikiečių labai ištobulinti, taigi atsiimti jų kaip savų jau nėra kaip. Taigi, žemyno europiečiai turėtų ir toliau viską išradinėti patys, o ne ieškoti leidimų naudotis neeuropietiškais pasiekimais.

Žemyno Europos naujas išėjimas į pasaulio kontekstą, kaip svarbiausio regiono pasaulyje, turėtų vykti patikimai, tačiau tikriausiai vyks gana lėtai. Per praeitą šimtmetį staigus šio regiono kritimas ir atsilikimas, nepriklausomai nuo jame gyvenančių žmonių kuo gražiausios išvaizdos ir regiono gamtinių kuo palankiausių savybių, būtų buvęs įvardintas kaip neįtikimas europiečiams, jei jie būtų tą kritimą pastebėję.

Tikriausiai ir patys amerikiečiai saugojosi būti pastebėti, neduodami leidimo europiečiams esmingiau supažindinti žemyno gyventojus su amerikietiškais pasiekimais. Kad šie neturėtų galimybių dešimtimis kartų mažesnėmis sąnaudomis perimti amerikietikškų dalykų, į kuriuos sudėtas žymiai aukštesnio lygio ir žymiai didesnės apimties amerikietiškas darbas.

Šiame šimtmetyje, kaip seniai jau nebuvo, Žemyno Europa sustiprėjo.  Jau visi žino, kad karo Europoje tikriausiai neturėtų būti. Susipažinę su pasaulio, neturėjusio karų pasiekimais, europiečiai jau nebedrįsta galvoti apie karus.

Lietuva, Europa šiame tūkstantmetyje turėtų vėl išaugti tarp Šiaurės Amerikos ir Šiaurės Azijos regionų. Šiaip ar taip Afrika pastebimai auga tarp Pietų Amerikos ir Pietų Azijos regionų visiškai nepriklausomai nuo jų.

Europietis ir juodaodis, turintys po vieną kontinentą, turėtų nepražūti nuo mongolų rasės žmonių, kurie kažkada buvo ištisai užėmę keturis didžiausius pasaulio regionus - Šiaurės ir Pietų Amerikas, Šiaurės ir Pietų Azijas.

Todėl neturėtų būti netikėta pasauliui žinia - Jungtinių Tautų Generaliniu Sekretoriumi išrinktas lietuvis - Vytautas Kundrotas. Žmogus, kuris buvo sąžiningas, todėl tinka užimti vietą, kuri apima viso pasaulio žmonių sąžinę.

Išrinktųjų Prezidentų sėkmė rinkimuose iki šiol iš esmės atitekdavo tiems pretendentams, kurie apie dalyvavimą rinkimuose paskelbdavo ne kažkiek laiko praėjus po įvykusiųjų. Rinkėjas, žinodamas, kad pretendentas dalyvaus rinkimuose, turėdavo galimybę susidaryti patikimą nuomonę apie žmogų, kurį rinks. Tik rinkimų eigoje sužinotieji pretendentai jau nelabai domina, kadangi apie juos susidaryti nuomonę neužtenka laiko.

Iki naujų rinkimų liko ketveri metai. Tikriausiai būtų laikas turėti būrį žmonių, kurie žino apie pretendento būsimą dalyvavimą. Tačiau šiuo atveju yra kiek kitaip. Autorius jau po 2002 metų rinkimų buvo numatęs dalyvauti ir kituose rinkimuose. Jie netikėtai įvyko po dviejų metų, todėl dalyvauti nebuvo ryžtasi, tuo labiau, kad svarbesnieji galimi pagalbininkai tikriausiai turėjo kitus pretendentus.

Be kita ko, buvo nepatogu dalyvauti rinkimuose su kaip ir ne visas būdingas sąžiningumo aplinkybes turinčiuose rinkimuose - po nušalinto, o ne kadenciją baigusio vadovo atėjęs žmogus yra kaip ir įtartinas galėjęs būti nušalinimo dalyviu, taigi, turėti jau ne visas teigiamiausias savybes. Panašių precedentų Lietuvoje šiaip ar taip yra buvę.

Buvo galvojama ir apie galimą dalyvavimą rinkimuose po dešimties ar penkiolikos metų, kai amžius bus labiau tinkamas vadovauti šaliai. Ši mintis iki šiol yra priimtina. Taigi, ar autorius dalyvaus kituose rinkimuose, atsakymas neapibrėžtas. Tačiau pasirengusieji būti šalininkais turėtų lygiai taip pat aktyviai sudaryti sėkmę rinkimų kampanijai, kurie vyks po ateinančiųjų rinkimų, kaip sudarytų ateinančiaisiais rinkimais. Taigi, turėtų pavykti turėti labiausiai rezervuotus rinkėjus.

Kad ir labai individualistinių bruožų žmogui Seimo rinkimai turėtų būti taip pat priimtini. Tačiau rinkimuose į Seimą dalyvauja gana nedidelė Prezidento rinkimuose dalyvavusiųjų dalis. O buvę išrinkti prezidentais žmonės iš esmės nebuvo seimiškų nuotaikų. Taigi, buvus išrinktu į Seimą, galimas dalykas, rinkimais duodamą karjerą tektų ir apibrėžti Seimu. Buvęs ministras Prezidentu Lietuvoje renkamas labiau, negu buvęs Seimo narys. Šiaip ar taip ministras yra vienintelis o ne parlamentinis ministerijos vadovas. Kaip ir Prezidentas.

Europos Sąjungos Parlamento rinkimai nelabai skiriasi nuo Seimo rinkimų. Tačiau juose dalyvauja visai kiti žmonės, tikriausiai turintys didesnių atitikimų dirbti Europos, negu Lietuvos santykių kontekste. Be to, negi Lietuva turi atiduoti savo teigiamiausius žmones Europai. Taigi, dalyvauti Europarlamento rinkimuose turėtų pavykti ne blogiau, negu Prezidento ar Seimo rinkimuose. O ta kompetencija, kuri susidaro rengiantis Europarlamento rinkimams, yra naudinga ir kitiems rinkimams.

Iki šiol Lietuvos atstovai lyg ir nėra dalyvavę Jungtinių Tautų Generalinio Sekretoriaus rinkimuose. Pastebėjęs, kad dalyvauja kaimyninių valstybių - Latvijos ir Lenkijos - atstovai, žmogus taip ir pagalvoji, kad šiuo būdu gal tikimasi kaip ir parengti galimybes atstovui iš Lietuvos. Jau seniai, tikriausiai dešimtys metų, autorius yra buvęs susidomėjęs galimybėmis dalyvauti šiuose rinkimuose.

Visai galimas dalykas ir dalyvautų. Tačiau ne mainais į teises, kurias žmogui duoda teisės institutas. Nė viena teisė neturėtų būti įkeista už galimybę dalyvauti rinkimuose, kuriuose dalyvauja milijardai žmonių. Santykiai šiuose rinkimuose sudėtingesni, todėl tenka pagalvoti apie juos labiau.

Neįkeitimo principą tenka pripažinti ir vadovų, ir parlamentarų rinkimuose. Jis duoda galimybių būti nepriklausomu žmogumi išrinkimo atveju, nepriklausomu žmogumi rinkimuose. Pagal šį principą išrinkto vadovavimas yra tinkamas vadovavimas, rinkimai yra tinkami rinkimai, o ne jau nuo senų laikų kritikuojamas vadovavimo santykių tvarkymo būdas.

Taigi, bendraminčiai tikriausiai turi tam tikrą principą, pagal kurį galėtų imtis apgalvoti būdus turėti autorių kaip pretendentą rinkimuose. Kad ir ne su nauda, kurią galima būtų turėti kompromisų atvejais, bet su jau šimtus metų europietiškos teisės duodamomis galimybėmis būti santykiuose labiausiai apgalvotu, kadangi apgalvojama buvo šimtus metų, būdu.